Ugninio drakono metais gimusi Igina tiesiog spinduliuoja optimizmą ir asmeniniu savo pavyzdžiu įrodo, jog aktyvūs gyvenimo būdas apsaugo nuo ligų ir vienatvės. Per metus moteris su bendraminčiais aplanko mažiausiai 2 šalis, kuriose dar nebuvo ir nuolat planuoja ateinančios kelionės kryptį.
Kai paskambinau Iginai susitarti dėl pokalbio, ji buvo šokių pamokoje. Susitarėm susiskambinti vėliau. Po valandos vėl kalbinu vietoje nenustygstančią senjorę.
Kaip Jums pavyko išlikti tokiai energingai iki dabar?
Būdas jau toks mano. Esu žemaitė. Užsispyrusio charakterio. Daug judu. Namuose laipioju laiptais aukštyn žemyn į 7 aukštą. Liftu keliuosi tik tada, kai nešu ką nors sunkaus. Fizinis darbas sode nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Šiuo metu 2 kartus per savaitę lankau linijinių šokių pamokas. Tai – vėl papildoma galimybė pajudėti.
Labai daug priklauso nuo pačio žmogaus. Ir anksčiau – jeigu tik kas kviesdavo grybauti ar keliauti, prie ežero su palapinėmis, aš niekada neatsisakydavau, o visur keliaudavau.
Kaip sekdavosi darbą derinti su aktyviu gyvenimo būdu?
Didžiąją savo darbingo gyvenimo dalį dirbau inžiniere konstruktore, bet ir tada žinojau, kad dirbantiems sėdimą darbą laisvalaikiu tiesiog būtina pajudėti. Todėl žaidžiau rankinį už Kauno Politechnikos institutą, gerai sekėsi sportiniame šaudyme. Dalyvaudavau spartakiadose tarp institutų, net Pabaltijo varžybose. Visada labai daug keliavau.
Kai dar dirbau AB „Ortopedijos technika“, kur pakuodavau eksporto siuntas, 7-erius metus kasdien, nesvarbu, kokiu oru, eidavau iš namų į darbą ir iš darbo namo. Į abi puses gaunasi apie 7 kilometrus. Privalomą 10.000 žingsnių normą kasdien įveikdavau privalomai, o kur dar fizinis darbas.
Dirbau iki 2016 m. Tiesa, paskutinius pora metų dirbau jau lengvesnį darbą – rūbinėj.
Ar turite kokių nors mitybos paslapčių?
Ne. Nesivadovauju jokiomis parašytomis taisyklėmis. Tiesiog reaguoju į organizmo poreikius. Valgau tai, ko tuo metu noriu. Nelabai mėgstu saldumynų, geriau jau mėsiški rimtesni valgiai. Patinka, kai burnoj po valgio lieka šioks toks aštrumas ar sūrumas. Jeigu ko nors nenoriu, niekas neįpirš. Nesvarbu, kaip įtikinėtų. Pavyzdžiui, jeigu žuvies tuo metu nenoriu, tai ir nevalgysiu (sako užtikrintai).
Kada einate miegoti ir kada keliatės?
Anksti keliuosi – apie šeštą valandą ir anksti einu gulti – apie pusę dešimtos. Režimas visada toks pats jau nuo jaunystės. Ryte – pabundu ir iškart keliuosi. Jeigu bandyčiau dar snausti, tai tada visą dieną būčiau mieguista.
Žinau, kad mėgstate keliauti. Kokias šalis teko aplankyti?
Visų ir neišvardinsiu. Vien tik pernai aplankytų šalių sąrašą papildė Kambodža, Tailandas, Ispanija. Tailande didžiulį įspūdį paliko orchidėjų sodas, šventyklos kalnuose su besimeldžiančiais vienuoliais, plaukimas upe plaustais. Gibraltare smagiai pasibendravom su beždžionėlėmis, jos taip įsismagino, kad net man galvą kutinėti pradėjo (šypsosi). Šiemet vasario pradžioje keliavome po Egiptą, Jordaniją, aplankėm dykumą su beduinais.
Kaip planuojate ir organizuojate savo keliones?
Gerus pasiūlymus dažniausiai internete randa jaunesnė draugė Vida, dokumentus internetu siuntinėti taip pat padeda ir sūnus Marius.
Kaip paaiškintumėte savo kelionių poreikį?
Keliaudamas žmogus atjaunėji, išsineri iš savo kiauto, pamatai daug naujo. Ir nuotaika visai kita. Nemoku kitaip gyventi. Negaliu nusėdėt vietoje. Jau nuo vaikystės buvau organizatorė.
Ar kelionėms reikia turėti daug finansų?
Visai ne. Noriu sugriauti daugelio žmonių puoselėjamą mitą, kad lietuviai negali keliauti dėl mažos pensijos.
Reikia teisingai susidėlioti prioritetus, pasiplanuoti, pasitaupyti. O maistas svetur dažnai netgi pigesnis nei Lietuvoje. Belieka susitaupyti tik kelionės bilietams ir nakvynei. Prabangos mums nereikia, mes žmonės paprasti, todėl mūsų kelionės dažniausiai būna nebrangios, bet įdomios. Aišku, daug kas stebisi, kad aš tiek daug keliauju. Bet juk gyvenimui Lietuvoje irgi pinigų reikia: ir maistui, ir komunaliniams mokesčiams. Kai keliauju, susitaupo šitos vietos (šypsosi).
Kur dar norėtumėt nukeliauti?
Spalio mėnesį keliausime į Madeiros salą Ispanijoje. Jau turiu bilietus.
Labai norėčiau pamatyti Australiją ir Naująją Zelandiją, bet kol kas brangoka. Tačiau esu optimistė, tikiu, kad vis tiek sulauksim mums „įkandamų“ pasiūlymų. Reikia tik labai norėti ir išlaukti tinkamo momento. Jau yra šiokių tokių konkrečių minčių, bet, kol neperšokai per griovį, nesakyk op.
Ką patartumėt keliautojams iš savo patirties?
Amžius – ne riba. Gyvenkit aktyviai, judėkit, krutėkit, kiek įmanoma, tada ir senatvė ne tokia baisi atrodys (šelmiškai šypsosi). Kad keliauti būtų patogiau, mūvėkite kompresines kojines, ypač jeigu turite bėdų su venomis. Aš lėktuve visada su kompresinėmis kojinėmis, nes su jomis kojos neapsunksta ir mažiau tinsta.
Kokie artimiausi – šios savaitės – planai?
Dabar lekiu į kirpyklą. Sekmadienį važiuojam su šokiais į A. Smetonos dvarą. Ten šoksime ir dalyvausime ekskursijoje.
Rašydama šį straipsnį slapta viliuosi, kad Iginos pavyzdys įkvėptų Jus pažvelgti pro langą, nusišypsoti ir išeiti bent jau pasivaikščioti 🙂
Irina Sabaliauskienė, 2019